​
Petrauskų šeima gyveno paprastą gyvenimą mažame miestelyje. Abu tėvai dirbo, augino du vaikus, stengėsi, kad namuose netrūktų nei duonos, nei juoko. Tačiau vieną rudenį viskas pasikeitė – tėvas neteko darbo, o motina netrukus sunkiai susirgo. Iš pradžių tai buvo tik nuovargis, paskui – ilgi vakarai su karščiavimu ir tylus skausmas, apie kurį ji nenorėjo kalbėti. 
​
​Namai, kurie anksčiau buvo pilni gyvybės, tapo sunkūs ir tylūs. Vaikai bijojo, tėvas jautėsi bejėgis. Jis darė viską, ką galėjo, bet viduje augo nerimas ir pyktis: „Viešpatie, kodėl mūsų namai?“ 
​
​Vieną vakarą, pavargęs ir nusivylęs, jis prisiminė seną močiutės patarimą: „Kai nebežinai, ką daryti – pakviesk Jėzų į namus.“ Jis nedrąsiai pasiūlė šeimai trumpai pasimelsti. Malda buvo labai paprasta, be gražių žodžių – tik prašymas: „Jėzau, jei Tu esi, ateik pas mus.“ 
​
​Stebuklas neįvyko iš karto. Liga nedingo per naktį, pinigų neatsirado staiga. Tačiau kažkas pasikeitė. Motina tapo ramesnė, vaikai pradėjo labiau padėti, o tėvas pajuto, kad nebėra vienas. Kiekvieną vakarą jie trumpam susėsdavo kartu – kartais tylėdami, kartais melsdamiesi. 
​
​Po kurio laiko motinos sveikata pradėjo pamažu gerėti. Ne taip, kaip pasakojimuose apie staigius stebuklus, bet lėtai, diena po dienos. Šeima suprato, kad Jėzus atėjo ne tik pagydyti kūną, bet ir sujungti širdis. 
​
​Kaip Evangelijoje Jėzus įžengė į Simono namus ir pakėlė jo uošvę už rankos, taip Jis įžengė ir į šios šeimos kasdienybę – tyliai, be triukšmo, bet su galia. Ir namai vėl tapo vieta, kur galima atsistoti ir tarnauti vienas kitam.
​
​