2025-12-31 slienavosparapija.lt/liudijimas- Liudijimas
Esu Algimantas J., Šlienavos parapijos internetinės svetainės ir „Facebook“ profilio įkūrėjas bei šiuo metu jas administruojantis ( www.slienavosparapija.lt | https://www.facebook.com/Slienavos.parapija ). Noriu pasidalinti savo gyvenimo keliu – ne kaip istorija apie staigų stebuklą, bet kaip liudijimu apie lėtą, sunkų ir tylų Dievo veikimą, kuris keitė mane palaipsniui. Visa tai įvyko 2008 metais. Tuo metu dar vaikščiojau su lazdele, tačiau jau nebegalėjau dirbti. Atrodė, kad tai laikina, kad dar pavyks prisitaikyti ir sugrįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau metai bėgo, ir mano būklė kasmet vis prastėjo. Su tuo po truputį mažėjo ir mano galimybės, jėgos, savarankiškumas, kol galiausiai teko priimti vieną sunkiausių sprendimų – atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Tai nebuvo staigus smūgis. Tai buvo ilgas procesas, kuris po truputį atėmė mano planus, darbą ir ateities įsivaizdavimą. Ilgą laiką bandžiau priešintis, kovoti, ieškoti savęs tokio, koks buvau anksčiau. Tačiau metams bėgant supratau, kad ne viską gyvenime galima įveikti jėga. Kartais reikia prisitaikyti – ne pasiduoti, o išmokti gyventi kitaip. Su laiku pasikeitė mano gyvenimo būdas. Gyvenimas nesustojo – bet pasikeičiau aš. Išmokau gyventi lėčiau, paprasčiau, atidžiau. Šis kelias buvo labai sunkus. Atėjo depresija, vidinis tuštumos jausmas, ilgi klausimai be atsakymų. Buvo laikotarpių, kai atrodė, jog žemė tiesiog byra po kojomis, o Dievas tyli. Vieną popietę, man išgyvenant sunkų gyvenimo laikotarpį, į mano gyvenimą atėjo kunigas Rimas, tuo metu paskirtas tarnauti mūsų parapijoje. Jis apsilankė ne tik kaip svečias – svarbiausia, jis pasiliko, tapdamas mano kelio dalimi. Be spaudimo, be pamokslų, be skubotų sprendimų. Su kantrybe, ramybe ir tikru žmogišku buvimu. Tai nebuvo vienas pokalbis ar viena diena – tai buvo pradžia ilgo kelio, kuriame Dievas man kalbėjo ne per garsius ženklus, o per žmogų. Nuo to momento viskas keitėsi labai pamažu. Stebuklo, kuris viską iš karto apverstų, nebuvo. Tačiau būtent tame lėtume pradėjau atpažinti tikrą stebuklą. Pradėjau tarnauti parapijoje tiek, kiek galėjau. Kartais labai mažais darbais, kartais tiesiog būdamas šalia. Metai ėjo, o kartu su jais augo supratimas, kad tikėjimas nėra jausmas ar nuolatinis pakylėjimas. Kartais tai tiesiog sprendimas likti, kai nieko nejauti, kai Dievas atrodo tylus. Ilgainiui supratau, kad mano negalia nėra mano gyvenimo pabaiga. Ji tapo mano mokytoja. Ji privertė sustoti, peržiūrėti vertybes, apsivalyti sielą ir išmokti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Ši patirtis tapo neįkainojama – ne todėl, kad buvo lengva, o todėl, kad per ją augau kaip žmogus ir kaip tikintysis. Šiandien mano kūnas nėra stipresnis, trūkumai niekur nedingo. Tačiau galiu nuoširdžiai pasakyti – aš jaučiuosi laimingas. Gyvenimas tęsiasi, ir aš jame. Žmonės, kurie liko su manimi per visus šiuos metus, yra tikri. Tikėjimas, kuris manyje subrendo, yra tikras. Tai ne staigus atsivertimas, o palaipsniui gimęs pasitikėjimas Dievu. Už visa tai noriu nuoširdžiai padėkoti Dievui, kunigui Rimui ir artimiesiems, kurie manęs nepaliko ir liko kartu. Su visais savo trūkumais šiandien žinau: esu savo vietoje. Algimantas J. Šlienavos parapijos internetinės svetainės ir „Facebook“ profilio įkūrėjas ir administratorius http://slienavosparapija.lt/straipsniai
