​
Vieną rudens vakarą, kai miestas skendo lietuje, o gatvių žibintai atrodė lyg pavargusios žvaigždės, Gabija sėdėjo bažnyčios gale. Ji nebuvo tikra, ar atėjo melstis, ar tiesiog pasislėpti. Širdyje buvo per daug tylos, o tyla kartais skauda labiau nei triukšmas. 
​
​Prieš metus ji mylėjo. Taip giliai, kad atrodė – visas pasaulis kvėpuoja tuo pačiu ritmu. Meilė buvo paprasta: rytinė kava dviem, ranka ant peties, žinojimas, kad kažkas tave mato iki pat gelmių. Ir tada ta meilė dingo. Ne su trenksmu, ne su pykčiu – tiesiog nutilo, kaip žvakė, kuriai baigėsi oras. 
​
​Nuo tada Gabija dažnai pykdavo ant Dievo. Jei Jis yra meilė, kodėl leidžia jai mirti? Kodėl dovanoja, o paskui atima? Sėdėdama bažnyčioje ji neieškojo atsakymų – tik drąsos dar kartą kvėpuoti. 
​
​Kunigas kalbėjo tyliai, beveik nepastebimai. Apie tai, kad Dievas ne visada ateina kaip stebuklas. Kartais Jis ateina kaip kantrybė. Kartais – kaip skausmas, kuris neišnyksta, bet išmoko mylėti giliau. Ona klausėsi ir pirmą kartą pajuto, kad jos ašaros nėra priekaištas. Jos yra malda. 
​
​Ji prisiminė, kaip mylėjo – ne dėl to, kad buvo garantuota laimė, o todėl, kad negalėjo nemylėti. Ir staiga suprato: ta meilė nebuvo klaida. Ji buvo dovana. Net jei laikina, net jei skaudanti. 
​
​Dievas, regis, nekalbėjo tiesiogiai. Bet kažkur giliai, po sluoksniais nuoskaudos ir baimės, Gabija pajuto tylų kvietimą: „Mylėk taip, kaip mokei. Be sąlygų. Be pažadų. Be baimės prarasti.“ Ji suprato, kad Dievo meilė nėra konkurentė žmogaus meilei. Ji yra šaltinis, iš kurio žmogaus meilė gimsta. 
​
​Išeidama iš bažnyčios Gabija sustojo po stogu, klausėsi lietaus. Jis vis dar krito, bet jau nebeatrodė priešiškas. Ji žinojo – rytoj skausmas niekur nedings. Tačiau širdyje atsirado vietos šviesai. Ne ryškiai, ne akinančiai, o ramiai, kaip aušra. 
​
​Meilė, pagalvojo ji, niekada neprapuola. Ji keičia formą. Kartais tampa prisiminimu, kartais – ilgesiu, o kartais – Dievo balsu, tyliai kuždančiu: „Aš buvau su tavimi tada. Aš esu su tavimi dabar. Ir Aš būsiu, kai vėl išdrįsi mylėti.“ 
​
​Ir pirmą kartą per ilgą laiką Gabija nusišypsojo. Ne todėl, kad viskas susitvarkė. O todėl, kad suprato – būti mylinčia širdimi pasaulyje jau yra stebuklas. ​​​