​
​

Liūdesys ir viltis Perskaityk: Jeremijo 31 sk. „Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, - tai VIEŠPATIES žodis. - Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ (Jer 31, 33) Vaizdas, kurį Jeremijas piešia savo pranašystėje, skirtoje Izraelio tautai, labai realistiškas. Pranašas buvo perpratęs žmogaus širdį ir skelbė Dievo tautai apie tragizmą, kuris ištinka viltis sudėjus į kūną. Ne kas kitas, o Jeremijas paklojo pamatą Naujojo Testamento mokymui apie malonę. Be to, šis pranašas gebėjo žvelgti toli į ateitį. Jis matė, kaip kliba ir byra senoji Mozės sandora, kaip trūkinėja seni teisiniai ryšiai, saistantys tautą su Dievu. Tačiau Jeremijas suvokė, kad tai dar ne pabaiga. Jis regėjo ateity sudaromą naują sandorą, kuri jau bus įrašyta ne akmens plokštėse, o žmonių širdyse. Ir tuomet žmonės vykdys Dievo valią – bet ne išorinės jėgos verčiami, o todėl, kad pažins Dievą ir trokš vykdyti Jo valią. Jeremijas užrašė pranašystę, kurioje viltis maišosi su liūdesiu – viltis turėti naująją Dievo sandorą ir liūdesys dėl beviltiškos nuodėmingų žmonių būklės. Kai susitinkame su Dievu ir gyvename su Juo, Dievo šviesoje pamatome, kokie esame iš tikrųjų. Dievas žmogui parodo tikrovišką gyvenimo vaizdą. Kai Jis atveria širdžiai tą tikrovišką paveikslą, mūsų gyvenimą ir liudijimą persmelkia nesudrebinama tikrovė. Kartu su tąja tikrove gauname Dievo patikinimą ir Jo priesakus vykdome ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad mums patinka, su pasimėgavimu, kaip skelbia ir psalmyno autorius (žr. Ps 1, 2; 119, 14-15. 47. 92). Jeremijas nenuleido rankų net ir tada, kai jam knietėjo tą padaryti tik dėl to, kad jis žinojo, jog galiausiai vis tiek bus Dievo viršus, o iš Dievo malonės – ir jo viršus. Šita jo žinia aktuali ir mums. Ir mes pasimėgaudami galime eiti Dievo keliu.